Tiršta naktis už lango,
prie stalo - aš ir Tu,
rikiuoju Tau lyg kortas savo norus,
o Tu šypsaisi akimis, ne lūpomis,
(kažkas prasitarė, kad angelai negal šypsotis),
aš jau baigiu priprast prie Tavo žvilgsnio šypsnio
ir prie vainiko širdgėlos,
lyg prie paminklinio akmens, prašau Tave
apsaugot nuo klastos vidurnaktį,
jis kaip bailus žvėris,
imu jį į rankas ir glostau,
žinau, jis nesužeis švelnaus gerumo žodžiais,
jis ne žmogus.
Ar gali sutalpinti Tavo vyzdžiai mano norus?
Jų daug, aš išrenku iš jų tik tris,
pačius svarbiausius,
lyg kortas pastumiu ranka į Tavo pusę.
*********   *********   *********