Antradienis,
ramus ir paprastas,
kaip ir turėtų būt,
man ir kitiems.
Puodelis, kupinas kavos,
paliečia mano lūpas,
ir aš jaučiu jo kartų skonį.
Antradienis, rugsėjo 11 d., 2001 m.

Aš įjungiu TV naujienas
ir matau:
blogis žmogaus įsikūnijime
vėl ruošias sunaikinti mūsų laisvę...
Šį kartą,
du bokštai liepsnoja
širdyje Niujorko.

Aš matau:
blogis žmogaus įsikūnijime
kryžiuoja Šventąjį Pranašą,
Jis drasko Jo sielą į gabalus
ant paviršiaus mūsų planetos...

Viešpatie, kodėl Tu mokini mus atleisti?
O Viešpatie!
Kodėl mes turim stebėti
apsunkusius dūmus, lyg gyvą pragarą,
ant pastatų ir skverų?...

Aš meldžiuosi:
Niujorke,
išsaugok savo stiprybę,
išsaugok savąją gyvastį,
leisk didvyriams kilti
nuo Žemės Pagrindo
ligi dangaus nekaltybės,
leisk didvyriams kilti!

Ir jie pakilo.

Aš mačiau:
trys tūkstančiai angelų
pleveno žvaigždėsna,
kad aš galėčiau melstis laisva
ir gert savo ašaras...

Niujorko miestas stovėjo
išdidus ir susikaupęs.