Raudonos sniegenos ant krūmo. –
Sušalusios erškėčio uogos?                           
Žiema atnešus netikrumo,
O prieš pavasarį aš – nuogas.
 
O prieš pavasarį aš – tikras
Klumpu krūtinę atlapojęs,
Toks permatomas tarsi stiklas
Ir lyg varveklis, net garuoju.
 
Mane suvysto saldžios mintys,
Suraišioja jausmų raišteliais,
Ir skelia ugnį lyg į pintį
Jo akys didelės ir žalios.
 
Imu tikėti, ko nebūna,
Girdžiu, ko niekad negirdėjau,
Nes kaip ozoną nuo perkūno                       
Jisai jėgos į gyslas lieja.
 
Raudonos sniegenos pakyla.
Žiedais nubąla vyšnios krūmas.
Keliu prie lūpų taurę vyno
Už išsklaidytą netikrumą.