Mes buvome vikingai,
gal milžinai,
anapus Atlanto
laikėm ant savo pečių
žemės rutulį,
ligi kelių įklimpę
į tirštąją masę deguto,
galvojom, kad būsim
jauni ir stiprūs per amžius,
o jeigu numirsim, -
mūsų veidai užsisklęs
kitų atminty šypsena,
žavėsis ja ainiai,
kad mirtį sutikom be baimės,
nepririšę savęs
prie fizinio skausmo,
lyg šunio būdos,
žmonės ieško sau laisvės
poliarinio sniego kalnuos,
aukso kasyklose stūgauja vėjas,
Aliaska, ar įsileistum
intrigų dvasias į požemių ertmę,
Tavo pirmieji vaikai - visi keturkojai,
jų kailiais išklotos
medžiotojų grindys ir sienos,
per lygų pusiasalį
Tu ateini mums pranešt
svarbią žinią:
anapus Atlanto
išsprogo gimtųjų beržų pumpurai.