Melancholinio rudens gabalas
sklando ant drobės paviršiaus,
pilkuma, įsikibus į skausmo kamieną,
tiesias padangėn,
tu mėgsti tapyt rudenius, man patinka
galvot apie juos,
aplankysiu tave Ilinojuj.
Mintys sensta, o laikas pasilieka toks pat,
sijodamas mus pro savąjį rėtį, lyg pelenus.
Blogas ženklas - žiūrėt į mėnulio pilnatį.
Juodieji grifai,
nusileidę ant išdžiūvusio medžio šakos, laukia
bejausmės aukos, jie panašūs į mirtį,
žemė sukas aplinkui savąją ašį
be pradžios ir be pabaigos.
Commenting expired for this item.
No comments