AR AŠ POETAS?
 
Rašai, lyg šėmus debesis raškai
Ranka į žaibo siūlą įsitvėręs,
Užplūsta mintys, lyg seni laiškai,
Jų lauki, sieloje duris atvėręs.
 
Galvoj – padrikos mintys, lyg žiogai,
Besistengią tuoj pat į eiles šokti,
Nors visos jos man mielos, kaip vaikai,
Nuo jų rėkimo galva gali sprogti,
 
Tu jų spaudimo nebeišlaikai,
Jos tavo strofas tarsi kiaulės knisa,
Kol neskubėt, palaukt eilėj prašai –
Jos užkariauja eilėraštį visą.
 
Žiūri į posmus. Naujas kūrinys.
Atrodo, visai neblogai sudėtas.
Skaitai, bet širdy gieda kurtinys
Ir supranti, koks tu iš ties poetas.