Svetainėje tamsu.
Tu - mano svečias.
Mes sėdim tamsoje
ir klausomės nakties ošimo.
Naktis, tai mūsų jūra,
mūsų vandenynas,
linguojantis į amžių tolumą
bekraštę.
Nereikia žiburių,
pegeltęs mėnuo šviečia mums
pro langą,
paversdamas tave skaidriu šešėliu,
žvelgiu į tavo širdį lyg į stiklą,
o už jo tuštėja miesto gatvės,
žmonės viens po kito
iškeliauja,
ir paukščiai išskrenda,
tik mes abu vis neskubam išeiti,
pavargę nuo dienos darbų,
svajojame
apie gyvenimą,
kaip džiaugsmo puotą,
tikėdami dievais ir jų įstatymais,
nugludintais ant antikinių akmenų
paviršiaus,
tikėdami į neužgimusias galaktikas,
į laiko juostas,
kur vyrauja rimtis ir susiklausymas...
O ką galvoja tie,
per teroro kančias pasiekę Dangų?
Argi svarbu,
mums, mirtingiesiems, šiapus...
Argi svarbu?
Dievai yra mirtingi,
kaip ir žmonės,
jei netiki, paklausk Anubis.
Anąkart,
vaikščiojau su Juo po pomirtinius
požemius.
Jis nesiskundė, kad tauta Jį iškeitė
į aikštingesnį Dievą.
Viskam ateina galas.
Aš ir vėl žvelgiu
pro tavo širdį ir gailiuosi,
kad užgimiau ne savoje planetoj...
Homo Sapiens
kažkam kardu kapoja smilkinius
lig pakvaišimo,
o aš meldžiuos už Jį,
lyg Dievo vaiką,
taip sutverta, - kažkas privalo melstis
ir tikėti epilogais,
pradžia tolygi pabaigai,
jau laikas eiti mums,
mes atsistojame ir kylame į dangų,
tarytum angelai sparnuoti,
tolstame nuo nuodėmingos žemės,
tolstam viens nuo kito,
žinodami ir nežinodami, kas mūsų laukia,
kas mus pasitiks anapus uždangos
migloto šydo.
Argi svarbu...