Kaip debesys,
sudegę liepsnoje saulėlydžio...
Svajų miražai - mano laisvės vėjai,
šuoliuokite per žemės prerijas,
kalnų tarpeklius
į kontinentus, kur speiguotos naktys
atvers žydras akis Likimo Angelui.
Aš trokštu pamatyt ne auksą,
ne opalus,
tamsa prilygsta lapkričio dangaus
bejausmei meilei,
sielos buveinėje - seni, išvargę medžiai
ir siluetai rudenų, aš trokštu laimės
ne sau,
bet lygumų vaizdingų saulei...
Į tas žydras akis pažvelgus vėlei,
žavėsiuos rimtimi nakties žvaigždėtos,
tik sužeista širdis
supranta vertę džiugesio,
supranta laisvės giesmę, išsiveržusią
iš vėjo lūpų.
Commenting expired for this item.
No comments