ATEINA NAKTIS
 
Žalias klevas ramina lapus,
Taip nutraukdamas vakaro šneką,
Surimtėja sūpuoklė šaka:
– Gero poilsio,– vėjas jai sako.
 
Išsitraukia apsiaustą tamsa,
Po žvaigždėm virš mėnulio kabina,
Nuviliojus į jūros bangas,
Dienos šviesą gelmėje skandina. 
 
Susirankioja paukščiai natas,
Lig aušros gerklėse užrakina.
Tik lakštingala savo giesmes
Tamsoje be natų atgamina.
 
Tyli vienkiemy raibas gaidys,
Ant aukštos laktos sutupia vištos. 
Po darbų nakties laukia žmogus,
Nors dienos mintys – dar neišrištos.
 
Jos neleidžia nugrimzti miegan,
Lyg vaiduokliai po kambarį bastos,
Pagaliau įpusėjus naktis,
Jas uždaro tvirtai savo spąstuos.