Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus -
 plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.
O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais.
Visi nori būti tavo suvalgyti, visi nori būti tavo paliudyti.
Baltoji meška, kokia tu laiminga, išauginusi tiek palikuonių,
išlaikiusi savo kailį be menkiausios dėmelės, tokia išsičiustijusi.
Baltoji meška, kokia tu nušvitus, medituoji pasaulį –
Šiaurės pašvaistėje plečiasi laikas, pulsuoja gyvenimas.
Baltoji meška, seilėjies užglušinta, nušašus, nuplikus,
uždaryta nykiausiam  zoologijos sode, iš kur tu ir kilus.
 Suramdyta istorijos marškiniais, sveikąja akim regi daktariūkštį.
Baltoji meška, švirkšte –  švyti laikas, švirkšte – palikuoniai.
 Baltoji meška, ar vis dar sapnuose laki ledinį Obės vandenį,
kuriuo girdei savo vaikus, kai važiavai į dešimties metų kelionę?