Bedugnis dangus,
paukščiai skrenda į Laisvę,
išgalvotas ruduo
sklando lūkesčio soduos,
bedugnis dangus,
medžių lapai plevena,
jie plevena sapnuos
išmąstytos tikrovės.

Gatvės keičia vardus,
tik bevardis upokšnis
vis nerimsta savy,
lyg širdis piligrimo,
aš tikiu, kad šviesa
mus apsaugos nuo blogio,
kai ilsėsis dievai
ant altorių Aušrinės.

Bedugnis dangus,
pelenai ir šešėliai
susilieja į visumą
išmąstytos tikrovės,
aš matau pilką rudenį
pro užmerktas blakstienas
ir sustingusius amžius
paveiksluos spalvotuos.