BĖGA METAI...
 
Bėga metai lyg upokšnio  vandenys šalti.
Nepaslėpsi. Juos išduoda smilkiniai balti.
Dangaus skliautu kilus saulė leidžiasi žemyn,
Ją paslėpsiąs horizontas vis artyn, artyn.
 
Tik jaunystėj baltas sodas puošėsi žiedais,
O gyvenimas mirgėjo spalvotais vaizdais.
Ten skambėjo mūsų juokas, skleidėsi jausmai,
Mes draugavom ir mylėjom, klydome dažnai.
 
Su nostalgija mes menam šelmiškus metus,
Bandom mintyse sugrįžti į anuos laikus.
Ten gyvenimas šuoliavo šuoliais dideliais,
O svajonės kažkur skriejo žvaigždėtais keliais.
 
Bet, deja, ateina laikas, kai tenka sustot,
Kai jau niekur nenuskrisi, gali tik plasnot,
Kada vasara pavirsta rudenio tąsa,
O spalvų paletę užgožia pilka varsa.
 
Štai tada – į krentančius medžių lapus žiūri
Ir jauti  – aklagatvio pradžia tavam kely.
Nors dar norisi gyvybės šaką rankom liest,
Supranti, ateina laikas, amžinai prisėst.