Nurimk, širdie, nebeskaičiuok rudens saulėlydžių,
kai dega medžiai gaisruose,
vilnija marios sutemų viršum miglotų pievų
ir džiugesio jausmai jau nebe tie. 

Ant žemės skruosto džiūsta pasiklydus ašara,
nutilo soduose smuikavimas žiogų,
nurimk, širdie, nebeliūdėk, kad iškeliavo
giesmė ant paukštės išskleistų sparnų. 

Surask sau poilsį švelniam glėby vienatvės
ir pasikliauki vėjų rimtimi,
tegul tau taps paguoda ūkanoti debesys,
svetur nuplukdę ilgesio mintis. 

Tebūn ruduo...tiktai bežodis atsisveikinimas
su medžių nuliepsnojusiais gaisrais,
tebūn jisai... prisiminimų šventas atgarsis,
klajojantis šiais žemiškais takais.