Gelsvas ruduo brenda per vasaros lavoną,
Nukritusius lapus, nušalusias gėles,
Per paukščių strėlėmis pašautą aukštą dangų,
Ant žemės išsidraikiusias tirštas miglas.
 
Jo žingsniai requiem melodiją kartoja
Pražuvusiems žudiko rudenio kely.
Žvaigždynų šviesą debesys pilki užkloja,
Viskas pagelsta, tik eglės spygliai žali.
 
Rudens tamsoj šalna baltai nudažo pievas,
Ant kelio tiesia slidžias ledo paklodés,
Prislėgtas paties kuriamo niūraus paveikslo –
Ruduo į žemę baltą žiemužę atves.
 
O kaip žmogus? Kaip jam tą rudenį sutikti?
Ar džiaugtis buvusiu, ar laukti kas dar bus?
Paklausk savęs, patikrink savo minčių kryptį –
Jos būna dvi – į naujus tolius ar kapus.
 
Paklausk savęs, patars tau pragyventi metai,
Klausyki, ką ruduo atbridęs pakuždės
Ir suprasi, kad verta žemėje gyventi
Lig soties prisigėrus rudenio erdvės.