Mano gluosni ant upės krantų,
nesuradęs sau prieglobsčio vėjuos,
pasilikęs už Laiko ribų
išmąstyti mintis rudenėjant,
būk teisus nulydėtais sapnais 
ir žvaigždžių sidabriniais miražais.
     Ne sužydę vijokliai, bet viltys
     iš vaikystės spalvoto peizažo
     saugo tavo šakas apipynę,
     mena lietų ir krikštolo debesis,
     krenta lapai į upės bangas,
     pasroviui plaukia žvaigždės rudens.
Susitinkam ir vėl kaip kadais,
nepalūžę prieš dvelkiančius vėjus,
širdimi išrašytuos laiškuos
ir gaisuos apdainuotų saulėlydžių,
apkabinam viens kitą sapnais 
iš vaikystės nutilusių pievų.