Tirštas rūkas, aptraukęs laukymių vagas,
vis dar neskuba išsisklaidyti,
vėjas glosto rasotas medžių šakas,
pasiruošęs rudens darbymečiui. 

Prasidėjo bulviakasis ant arimų pilkų,
ir voratinkliai marškom šilkinėm
kloja patalą želmeniui, paukščių pulkai
raižo dangų giesme nostalgijos. 

Kaimo daržinės kvepia šienu, dobilais,
ramsto tvorą vėlyvas jurginas,
o prie kelio išaugę plačiašakiai beržai
barsto žemei monetas varines. 

Prasidėjo bulviakasis, garuoja vaga,
atriekta tarsi duona ruginė,
girgžda ratai vežimo po derlinga našta
vakarop ant miglotų arimų.

Žmonės neskuba gryčiosna, nors gili vėluma,
plaikstos kvapas laukuos bulvienojų,
virš gimtinės pakibus mėnulio delčia
šildo klonius sapnų melancholija...