Sako, kai miršta tau artimas,
Tyliai pokšteli siūlas tarp kūnų.
Dar nieko nenutuoki,
Tik kažkaip švelniai sumaudžia.
Išgersiu magnio – numoji ranka ir ...
 
... ir tik spengia.
Širdis lyg kvaila peteliškė tik daužos į šonkaulius.
 
Sako, kai laidoji artimą,
Vieną iš savo gyvybių paleidi su juo.
Po aštuntos lieki permatomas nelyginant rūkas,
Lūkuriuojantis dar vieno pokšt.
 
Dar nieko nenutuoki,
Tik kažkaip švelniai sumaudė.
Ir spengia lyg glostytum palei ausis.
 
Šianakt tave praradau.