tėvas ėjo su laukais
mama stūmės su vaikais
broliai sekė iš paskos
nepaleisdami vagos
sesės rovė linelius
valgė dirsių vargelius
bet net vargeliai rūtom kvepėjo
bet net jų pėdos vosilkais žydėjo
nors jų arimai sunkiai garavo
nors jaunos dienos kaip jaučiai krypavo
daug dobilienų čia išgulėta
vijosi bėdą devynios bėdos
toks buvo margas pokario svietas
savas ir svetimas ir netikėtas
broliai išėjo į tolimą žemę
ir jau negrįš atgal pažiūrėti
į mūs vaikystę į tėvo kiemą
kuris sušaudytas kuris kaip rėtis
devyni dangūs ant žemės gulė
niekas kelelio nė nepasiūlė