Įsirangę žvynų pataluos,
Lyg dvi dustančios silkės bačkoj.
Prisigėrę suakmenėjusių vabzdžių kraujo,
Supamės apvemto mėnulio supynėse.

Tarytum negyvenamos salos paklydėliai,
Skandinę save iškepusio aštuonkojo plunksnose.
Bemirkydami savo ištinusias galūnes,
Jo gydančiose paslėpsniuose...

Užtukę nuo laisvės pojūčio,
Suvilgytom lūpom Arseniku garuojančiu.
Mes vėl pažinom save iš naujo,
Kraujo balutėj beskandindami išdžiūvusias dūšeles
... Šokame mėnuliui šokį.

Mūsų pėdos smėly neskęsta,
Kur išdžiūvus pakrantė,
Nuo sugėdytos meilės.
Tamsoje mūsų sielos paklydėlės,
Prabyla dramblio ašarom tyliai.

Šlapias asfaltas
Apsėklintas šikšnosparnių prakaito,
Ir tie jausmai,
Kuriems neatsispyrėm
Tą vasarą, kuri mums buvo paskutinė...