Duok man raktą nuo savo širdies,
būk neužmiršto džiaugsmo šešėliu,
atsibusk mėnesienos žolėj,
prisimink, ką buvai pažadėjęs
lengvabūdžių gegužių žieduos,
ievų šėlstančios meilės pūgoj,
duok man raktą nuo savo širdies.

Ant poetinių medžių šakos
žvaigždės - mintys, svajų žiburėliai
ir skubėjimas žemės manos
per visatos vienatviškus slėnius.

Duok man raktą nuo savo širdies,
būk neužmiršto džiaugsmo šešėliu,
kad vaiskioj mėnesienos žolėj
prisiminčiau žibuoklių žydėjimą
ir tave - baltažiedėj pūgoj
į jaunystės pasaulius išėjusį.