EINU TOLYN...
 
Einu į priekį, nežinau kada sustosiu,
Kur nesustodamas nueisiu – nežinau.
Gyvenimo prasmės keliaudamas ieškosiu,
Gyventi palaidai – be galo pavargau.
 
Renku gyvenimo vaisius, po to ragauju,
Nešu pintinę sunkią ant pečių liaunų.
– Kodėl turiu skubėt?– galvoti nepaliauju,
Ir taip juk kliūnu už gyvenimo briaunų.
 
Einu tolyn, kol mano akys mato kelią,
Lėtu žingsniu, nuvargintu metų naštos.
Jeigu kas nors, gal Dievas, man suteiktų galią,
Žmogaus ėjimo – nestabdyčiau niekados.
 
Paskirtas žmogaui kelias – trumpas ir vingiuotas,
Pilnas duobių,  purve paslėptų akmenų...