Prieš didelį dangų parpuoliau aš pievon
Į glėbį pasaulio margiausių gėlių
Ir tarsi klajūnas, vis kaltas prieš Dievą,
Meldžiausi aš laimei tarp smilgų žalių

Ir erdvei tarpeklio mėlynės kaip mirksnio,
Kuris galbūt niekad nepasikartos,
Kurį prisiminęs kaip vaikas pravirksiu
Ir net jį minėsiu lig grabo lentos.

Tai štai kur Tėvynė mano tikroji –
Tarp žemės paunksnių ir mėlio dangaus,
Kurią iš širdies net savieji man rovė,
Kurios su virpėjimu sielos ilgiuos

Tarp kapinių kaimo ir miesto dilgėsių
Aš, atsidūręs nelyg tremtinys,
Atgavęs ir laisvę, ir saulę, ir vėsą,
Kurių čia delnai man šviesos sklidini.