Pakrūmėj gyvena ežiukas.        
Jis mielas, guvus ir mažiukas,                            
Bet turi gal šimtą dyglių,
Kurių aš pakęst negaliu.                                            
 
Nors Pupsis yra tikras draugas,
Nuo priešų spygliais žada saugot,                             
Tik kaip gi paglostyti jį                                                
Kada nugarėlė dygi?                                             
 
Štai kūlvirsčiais lyg kamuoliukas
Ridenas smagiai nuo kalniuko,
Aplimpa ten lapais klevų
Ir leipsta juoku: – Kaip smagu!
 
Dabar, kai jo kailis švelnesnis
Ežiukas ir man daug mielesnis,
Nes jį jau paglostyt galiu                                              
Nors turi net šimtą dyglių.