GIMTINĖ
 
Gimtine mano, tu akmuo prie kelio
Ir baltas beržas svyrančiom šakom,
Tu ąžuolas, plynam lauke išaugęs,
Ir nenulenkiantis galvos audrom.
 
Gimtine mano, esi rožių krūmas,
Kaštonų žvakės, diemedžio žiedai,
Tu – obuoliais nukrautas senas sodas,
Tu – praeities ir dabarties vaizdai.
 
Gimtine mano, tu žiemkenčių laukas
Ir rupi duona stalo vidury,
Tu paukščio, skrendančio aukštybėj klyksmas,
Tik tu išskridusius suprast gali.
 
Gali suprast, kodėl tave apleidom:
Prie žemės žmogaus niekas nepririš,
Išėjusius svetur – sugrįžti šauksi
Ir neatleisi, jeigu jie negrįš.