Tu vis dar tebestovi...
Romos širdy, apdulkėjęs
nuo vasarų tvaiko,
aptriušusios sienos mena
antikinius laikus...
Giotto, žiūrėdama į tave
aš didžiavausi savimi,
tu kėlei man euforinę būseną,
gal būt, ekstazę,
nes tuomet tikėjau,
kad esu arti Dievo,
jaučiau Jo alsavimą,
kai vėjas siūbuodavo palmių viršūnes,
per tavąjį langą 
matėsi žalios laukymės,
o už jų - Vatikanas.
Ten, prie apsamanojusio fontano,
stovėjau ir stebėjau,
kaip turistai mėto į vandenį
varines monetas,
sparnuoto cherubino žvilgsnis
slydo pro šalį į tolumas,
užkabindamas mano šešėlį, -
aš jam buvau
tik pralekiantis paukštis,
besivejantis savo likimą.