Rugiagėlių jūroje, saulės ugny
girdžiu Tavo giesmę,
o paukščiai 
vis skrenda ir skrenda
ant tako žvaigždžių,
pavilioti pavasario vėjų,
perkopę kalnus,
perbridę tūkstančius upių,
susitiksim ir vėlei
ant kranto,
išausto iš mėlyno šilko,
nieks netikės,
kad mus skyrė
du šimtmečiai alkano liūdesio,
kartais džiaugsmo pamišusio,
tarp mirties ir gyvenimo
nuolat girdžiu Tavo giesmę,
hegzametrų ritmą,
lyg iškilmingą plakimą širdies,
dėl kurio buvo verta keliauti
šiuo vieškeliu.