O tėviške, aš vėl grįžtu,
Senu dulkėtu keleliu.
Girdžiu varpai bažnyčios skamba,
Jie pranašauja vakarinę maldą.

Einu aš vieškeliu senu,
Stebiuosi : kaime taip tylu ?
Nesutinku pažįstamų veidų.
Kiek išbėgiojau čia takų...

Šalikelėj nežydi baltos ievos,
Paliko paupy tik nendrės vienos.
Ilgiuos lakštingalų balsų - 
Man juos išgirsti būtų malonu...

Ties upeliu sekliu sustoju,
Įbridus kojas numazgoju.
Širdis man sako :,,Kaip seniai
Savoj tu tėviškėj buvai ''.

Į gimto namo kiemą aš suku,
Sodybą peržvelgiu meiliu žvilgsniu.
Man lenkiasi darželio gėlės,
Svaigina aromatas obelėlės.

Sode prikritę žiedlapių baltų,
Daržely ieškau rūtų - nerandu.
Motulė pasitinka tarpdury,
Man rieda skruostu ašara skaidri.

Motule mano, pasenai,
Bet man brangiausia  palikai.
O kaip gerai , kad tu esi - 
Paguosti visuomet gali.