Diena, patvinus žiedų nektarais,
vėl tiesia man savo ranką
ir brendu per gražiausius žolynus,
vengdama prisiliest prie Laiko.

Jei turėčiau sparnus plaštakės,
niekuomet atgal nesugrįžčiau,
pasilikčiau, kur šėlsta pavasariai,
kur alsuoja poemų žvaigždynai.