Kada tu ateini,
siela pati savaime atjaunėja,
ir žvaigždės tarsi žvakės suliepsnoja danguje,
kada tu ateini,
bemiegės naktys svaigsta nuo lietaus ir vėjo,
pražysta medžiai mėnesienos ugnimi. 

Kada tu pabeldi į mano širdį,
užmerkusi akis matau tave,
šuoliuojantį per lygumas ant savo balto žirgo,
į žemę berdamas jaunatviškas svajas.

Aš atveriu duris tau.
Tavo meilės burtuos
sapnai manieji skęsta ligi rytmečio aušros. 
Aš atveriu duris tau,
nes vilionių gundoma
žinau, kad tu išėjęs vėl sugrįši atgalios.