Po nakties rasos karoliukai
Pakibo ant rožės lapelių-
Lyg kūdikiai verkia ir šypso.
Bėga nuo kalno lyg siūlai upeliūkščiai,
Šliuksi,skuba per akmenos,kelmus,
                      šaknis ir puvėsius,
O žemė prasiveria ir sugeria ašaras
                     kalno.
Laukinės obelaitės lapai upely
Prausias ir žvilga,ir verčias kitapus,
O žuvytės baidos ir juos kvailais
                     savo snukiais studo...
Net ant kalno sniego kepurė
Saulei šypsant prakiūra,siaurėja,
Ir atsiveria visos kalno kišenės.
Jau parskrido apsirikęs varnėnas
Ir,nutūpęs į drebulę,švilpauja,
Kad,girdi,koks pavasaris plaukia!
Senas apkasas pokario griūna
Gūdžią rudenio naktį priminęs
Ir kraupus varno balsas
             nukrankia...