Jau sklaidos rūkas ir virš bedugnės
Užvertos durys negrįžtamai
Kai sniego purvas patvindė upes
Ir tavo baimė prasiveržė...
 
Kur bėgi, juk vėlgi tiktai tavy jėga
Kam šokti į niekur, kai oro nebėra
Kai oro, kaip noro, kai laisvė vėl belaisvė
Pažvelgus į žmogų , prašyk, kam tu verki...
 
Vėl bėga upės ir virš bedugnės
Atvertos durys ir tu grįžai
Nuo žemės dulkių pakilo rūkas
Ir ką gi tu sau vėl darai?...