Aš mačiau, kai tolyn ji nuėjo           
Išdidi ir be proto daili,                     
Pavymui įsižeidęs žiūrėjai,
Kad žodžiu sulaikyt negali.

Ji nevertino žodžių, tik – laisvę.
Meilikavimo nepripažino.
Ją stebėjai lyg Šiaurės pašvaistę,
Lyg Vakarę virš balto beržyno.

Kas paliko? – Kartėlis ir meilė,
Užgesinti, kurios negalėjai.
Vėl sapnuoji figūrą jos dailią
Ir kad bėgi per kopas prieš vėją