Liūdi Raibė vėl ant kranto –
Visos antys, žąsys skrenda,
Ach, o aš viena nemoku!                   
Kiemo paukščiams bus daug juoko.

Kregsi antys su ančiukais,
Girgsi žąsys su žąsiukais
Ir visi į balą neria,
Kur pliuškenasi lig valios.

Ką viščiukams pasakyti,
Jei nei plaukti, nei skraidyti
Jų mama lig šiol nemoka?
O jų tėvas – trankiai šoka!                     

Du sparnai jo plaka dulkes,
Skraido plunksnos margos, smulkios,
Ant tvoros aukštai užšokęs,
Vieną giesmę teišmokęs

Vis kaskart tą pačią traukia.
Ka-ka-rie-ku! – garsiai šaukia.
Ech! Keista man ši šeimyna,
Bet mažylių daug augina.

Kai išsiveda į lauką:
– Cyp! Cyp! Cyp! – jų choras traukia.
Vorele išsirikiavę,
Net batukų neapsiavę

Greit į pašalius jie slepias,
Kai tik Raibė: – Karrr! – pasako.
Taip ji perspėja mažylius,                             
Kad pavojus yr iškilęs.

O paskui vėl dirvą kapsto
Ir nuo nieko nesislapsto.
Vabalų, sliekų ten radus                     
Žino, kad negrės jiems badas.