Kiek daug ramybės jumyse,
beržai rasoti,
po debesų sunkia našta.
Prisimenu melodijas lietaus,
sugrįžtančio pavasario alsavimą,
širdies liepsnojimą
prieš Viešpaties žvaigždžių altorius.
Vakaris aidas nuvingiuoja
girių garbinuotais kontūrais,
per jį ir paskutinio sniego įšalą
iš lėto kalasi žali daigai žolės.
Žinau, kad kovo mėnesis
užbaigs žiemos kelionę,
praplauks sapnais,
tarytum burlaiviais žydriais,
tik kartais trokštu,
kad akimirksnis ištirptų debesų
bekraštėj jūroje
ir neieškočiau sau progos
įveikti ilgesį, apgaudinėjantį mane
skausmingais lūkesčiais,
kalbuosi su žvaigždėm,
kuri iš jų panūs 
suprasti mano nuotaiką.
Ką pasirinkti:
pranašų išpranašautas vizijas,
išsiskyrimą, viltį?
Stebiu, kaip įlankos galingi vandenys
išsivaduoja iš baltos miglos,
ir tolumos vis tebetolsta nuo manęs,
kai mano būsto 
aprasojusią palangę
bučiuoja vėjas ir saulėlydžiai,
o veidrodžių stikliniuose peizažuos
atsispindi neaplankytos kalvos
ir kalnų pražilusios viršūnės.