LAIŠKAS MYLIMAJAI
Mieloji,
Aš rašau tau trumpą, gal būt, paskutinį laišką,
Kuriam jausmus bandysiu sudėliot į negrabias eiles.
Tik nežinau,
Ar galima jausmus eilėmis išsakyti,
Atverti sielos lūkesčius, apgydyti širdies žaizdas.
 
Myliu tave karštai,
Kaip niekada ir nieko nemylėjau,
Man tiktai su tavim gyvenimas atrodė nuostabus.
Tu visados buvai
Mano svajonėse užgimus fėja,
Tačiau ji, kol sugrįši, mano sieloj vargu ar nubus.
 
Ant stalo stovi
Tavo nuotrauka juodai baltam formate,
Aš nematau joje tavųjų nuostabių akių spalvos.
Menu jų mėlį.
Toks mėlis niekada nebuvo man matytas,
Jisai – tarsi pražydęs lino žiedas ant aukštos kalvos.
 
Užbaigdamas rašyt prašau –
Sugrįžk į mano šaltą uostą,
Sugrįžk greičiau, neleisk užmiršti karštų tavo bučinių.
Dėl savo meilės tau
Aš viską, girdi – viską paaukosiu,
Aš mintimis senai apie mūs bendrą laimę gyvenu.
 
Brangioji mano,
Kada baigsi skaityti mano laišką –
Sudegink jį, jei mano žodžiai, pasirodys tau, nieko verti.
Matyt aš klydau,
Greičiausiai – sielos šauksmui įtikėjau,
Nes man atrodė ne tik mano – mūsų laimė taip arti.
                                                                                      
Tačiau, jei mano laiškas
Nors šiek tiek suvirpins sielą,
Nepatingėk, nors keleto žodelių laišką atrašyk.
Užteks jei parašysi:
Myliu, pasiilgau ir ilgiuosi
Bei dieviškos palaimos, išlaikyt mūs ryšį, paprašyk.