Auksinės purienos
tarp smilgų aukštų,
driekias atviras vieškelis
į praeities horizontus,
nematomas laikas
keliauja juo, slenka artyn
prie kranto, išausto
saulės svajonių.

Nepilk man į delnus
laimės nuodų,
neskaudinki žvilgsnio
apgaule tikrovės,
leisk patikėti, kad paukščiai
ne skraido, - jie joja ant vėjo pečių,
delfinai ne plaukioja, - juos ridena
po vandenį bangos.

Žirgo pasaga ten,
kur susikerta naktį sapnai
lyg botagai žaibų,
aiškiaregiai ir ryškūs,
ne virš slenksčio, - galvūgaly
mano pasagos burtų kerai,
leisk man tikėt
jos šventa pranašyste.

O už lango, - purienos
tarp smilgų aukštų,
driekias atviras vieškelis
į praeities horizontus,
leisk patikėti,
kad mano mintys - tai paukščiai
ant vėjo sparnų
prie kranto, išausto
saulės svajonių.