Kalvos, aptrauktos migla,
erškėtrožių uogos ištirpsta
lyg žvaigždės...
Mano akimirka, kur tu buvai tada,
kai slėniuosna leidos
laukinių ramunių snaigės?

Išbalęs upokšnis
nuo mėnesienos lietaus,
ir debesio veidas - kalėdinis sniegas,
auksiniais varvekliais
nuo gluosnio šakos
laša vis laša saulėlydžių kraujas.

Ant pakraščio upės - šešėliai tylos,
skersai, išilgai
raižo vandenį laumžirgiai...
Mano akimirka, kur tu buvai kitados,
kai apverkė vienumą
skrendantys paukščiai?

Aš nepraleidau nei karto progos
įamžinti raštuosna širdgėlą rudenio,
liepsnos žvakidėse - tai tiaros dangaus,
tai šventinė nuotaika mano akimirkos.