MANOJI LIETUVA
 
Tikėjau tavimi, kada ant kelių
Buvai parpuolusi ir nelaisva,
Kada grandinės kaustė tavo kūną –
Tavim tikėjau, mano Lietuva.
 
Kartu su tavimi ir aš klūpėjau,
Nors šito pats gal net nesupratau.
Nespaudė kelių akmeninės grindys –
Ten buvo paklotas – klūpėt minkščiau.
 
Bet tu tarei – užteks tuščiai klūpėti,
Liepei pakilt ir eit savu keliu.
Nors savas kelias dar nebuvo laisvas,
Pilnas vargų, neužpiltų duobių.
 
Vieni kely tai kėlėsi, tai klūpo,
Kiti lyg paukščiai skrido ant sparnų.
Visiems švietei lyg švyturys pro rūką,
Tikrovė nesiskyrė nuo sapnų.
 
Ne viena ašara ar plaukas krito,
Bet laukiama buvai, buvai sava.
Sulaukėm visų išsvajoto ryto,
Aš su tavim, manoji Lietuva.