Sugrįžta į gyvenimą margieji paukščiai,
ne vizija, bet jų sparnai
plevena virš pavasarinės žemės džiaugsmo,
sugrįžta į gyvenimą, lyg rojaus angelai.

Ir mes sugrįžtame su jais po skrydžio lengvo
neišmatuotų šviesmečių erdvėj,
atnešdami į žemę Dievo dvelksmą,
prisiekę neišduot savęs ir Jo.

Nematomas gerumas ant dienos altorių,
štai atveria vartus į sielą ilgesys,
ir nesuprantame, kodėl ilgėjomės ir ko ieškojom
nuo brėkštančios aušros ligi gilios nakties.

Ko verkiame, delnais akis uždengę,
gailėdami savęs, o gal kitų,
o gal nenorime matyt Tiesos raukšlėto veido,
suprast Jos žodžių nebylių.

Pasididžiuokim ne savim, bet meile Viešpaties:
iš dulkės - dulkėn, iš mirties - būtin...
Sugrįžtam į gyvenimą, kaip tie margieji paukščiai,
atsikartodami pavasarių nerimstančioj širdy.