MES IŠ LIETUVOS
 
Lietuva – smiltelė didelėj visatoj,
Netgi mūsų žemėje – visai maža,
Prisišliejus prie smėlėto jūros kranto,
Stipri savo nepalaužiama  dvasia.
 
Ilgos upių kasos apipynė kraštą,
Tartum melsvos akys spokso ežerai,
Lygumose noksta gelsvos javų varpos,
Valandas skaičiuoja paryčiais gaidžiai.
 
Šioje žemėj gimėm, augom ir subrendom,
Čia į mus įaugo Lietuvio dvasia,
Apkaišyta rūtom, sakmėm apipinta
Ir apdovanota svajone drąsia.
 
Lietuva – tai laužas, kurio ugnį kurstom,
Kolei būsim patys pagriebti liepsnos.
Virtę pelenais, prie Švento Petro vartų,
Išdidžiai sakysim – mes iš Lietuvos.
 
Net jei Šventas Petras pragaran pasiųstų,
(Negali žinoti, ką jis sugalvos).
Gulaguose buvę, nuodėmes išpirksim,
Juk ne šiaip mes žmonės – mes iš Lietuvos.