Aš nenoriu, kad užmarštis pasiglemžtų
mano praeities prasmingas akimirkas.
Prisimenu savaitgalius,
praleistus motinos skurdžioje sodybėlėj.
Karts nuo karto
aš atkartoju juos atmintyje
lyg šventą ritualą, gailėdamasi,
kad nemokėjau atvirai išreikšt
savo meilės mamos atžvilgiu,
gailėdamasi visko,
ko negalima atitaisyti.
Ji priėmė gyvenimą kaip bausmę,
tyliai paklusdama Dievo malonei.
Stengiausi neprieštarauti šiai filosofijai
ir, žvelgdama į motinos
sudiržusias rankas, jaučiau kaltę ir norą
užsidėt jos sunkią būties naštą
ant savo pečių, tačiau aš turėjau
man skirtus gyvenimo takus išmindžioti,
likimo įgeidžius patenkinti.
Prisimenu, kaip ji žiūrėdavo
į šventųjų paveikslus, kabančius palubėj,
ir pati sau kalbėdavo:
aš tau, vaikeli, niekuo negaliu padėt,
nes neturiu iš ko. Aš meldžiuosi už tave
kiekvieną dieną, - po šių žodžių
ji sunkiai atsidusdavo, tarytum norėdama
praryt susijaudinimo ašarą.
Čia - jos žvilgsnis nukrypdavo į mano pusę:
malda yra svarbus dalykas,
svarbesnis už visas žemiškas vertybes.
Kai atsisveikindavau,
mama eidavo iš paskos pro vartus,
linkėdama man laimingos kelionės,
ir aš jausdavau,
kaip kryžiaus ženklu ji laimina mane.
Kiekvieną kartą man nepastebint,
ji laimindavo mano kelią savo žegnone...

Aš nebijau gyvenimo, nes žinau, kad
turiu Dievo karalystėje patį artimiausį
užtarėją, kuris meldžiasi už mane:
dėkoju tau, mama, už šią tavo dovaną.
Ji man yra brangesnė už visas žemiškas
vertybes.