Tupėjo zuikis užmirštoj kopūstų lysvėj.
Rinkosi mažiau papuvusius lapus.
Kasmet jo ausys vis žemiau nutįsta
Ir trukdo rasti pramintus takus.

Zuikis niekad nekeliavo paryčiais.
Jo kailis vis įkaista saulėj,
Naktim klajojo tais pačiais
Žaliais takais aplink pasaulį.

Mėnulis buvo zuikio pats geriausias draugas.
Zuikiui šviesdavo pro pustankes šakas,
O žvaigždės- žybsinčios padangių slaugės-
Klausė jo plačiai ištiesusios rankas.

“Kaip gera būtų pasakoj gyventi.
Kur žiema stebuklų kupina
Kur laužas nebaigia rusenti
Ir vasara atrodo amžina.”

Užsisvajojęs zuikis visiškai pamiršo,
Kad saulė greit pakils virš pušynėlio
Ir samanoj minkštoj užmigo
Iki sekančio nakties šešėlio.