Nepasisekė man. Sutikau aš tave per vėlai,
nuliepsnojo alėjose medžių auksiniai gaisrai,
lietūs primena pilką skubėjimą žingsnių rudens
per vingiuojančius skersgatvius mano miesto širdies,
nepasisekė man. Sutikau aš tave per vėlai.

Tu kalbėk, netylėk, - išklausysim viens kito minties,
pralaimėjau Likimui svajonę ir laimės žvaigždes,
Jam - garbė, chrizantemų rasoti žiedai,
puošnios didmiesčių arkos, kelionių vaizdai...
Tu kalbėk, netylėk, - kada dega žibintai nakties. 

Pamilau aš tave per vėlai, bet vistiek...
Tegul rudenys neša svetur mano paukštės giesmes,
ant viršukalnių - meilės karūnos, spalvingi sapnai
ir poetiniai žodžiai, pavirtę sparnuotais laiškais,
tu kalbėk, netylėk, - kada dega žibintai nakties.

Gal vienatvė nuves mus į tolių bekraštes valdas,
kur atrasime viltį, nepaliestą žvilgsnio mirties,
nesakyčiau tuomet, kad tave sutikau per vėlai,
kada jūromis plauks debesų baltaburiai laivai.