NUOSTABIOS AKIMIRKOS

Prisimenu tą vakarą, kai mes,
Du įsimylėjėliai, Paryžiaus gatvelėje
Po senoviniu žibintu sutrikę stovėjom
Ir savo meile šventai tikėjom.
Nepakartojamas naivumas ir tos
Švelnios rankos mane žavėjo,
Kai susikurtame pasaulėlyje abu širdingai kalbėjom,
Jausmais ir ateities planais dalijomės,
Vienas kitam priklausyt žadėjom...

Ak, tos nuostabios akimirkos! Tegu jos niekad nesibaigia...