Tu - mano brolis tos pačios dilemos,
aš - tavo gailestingoji sesuo,
pasikalbėkime per pievų nužydėjimą,
kol mūsų neišskyrė debesys rudens.

Pasikalbėkim sodo obelų pavėsy
viens šalia kito nuojauta širdies
lyg paukščiai, išginti iš gimto lizdo
ir vėl sugrįžę į save pažvelgt.

Pažvelgt į aprasojusius bijūnus,
linguojančius prieš saulę po langais,
atrodo, lyg tai būta ir nebūta
tų vasarų, svajonių ir vilties.

Tik kuo pripildyt tuštumą erdvės bekraštės,
kai ji atodairiškai driekias per lankas, -
žiogų melodijos vėl atsisveikinimo puotą kelia,
ir linksta vaismedžio nuvarginta šaka.

Tu - mano brolis tos pačios dilemos,
aš - tavo gailestingoji sesuo,
pasikalbėkime per pievų nužydėjimą,
kol mūsų neišskyrė debesys rudens.