...Gal dėl to netapau vienuole,
kad pavasariai pavergė sielą,
tad pripilk krikštolinę taurę
vyšnių vyno, raudono kaip kraujas,
kai už lango likimas kvatojas
toks nesuprastas, keistas ir svetimas,
lyg pamišėlis skausmo agonijoj,
gal kaip sąžinės priekaištas, nerimas.

...Ir einu šiais takais gyvenimo
paklusni, nuolankioji vergė,
o po kojom - vylingi pavasariai,
dovanoti man - Mano Viešpaties.