Pabūkim indigo vaikais, 
žalią kambario naktį 
nušluostę šviesos kvadratais, 
ištraukę laumžirgio sparną iš inkliuzų dėžutės. 

Stebuklingam sode 
milžinų tik vandenėlio paprašę, 
o vietoj jo gavę tušo. 

Mes - iš kumelės ausies, iš inkliuzų dėžutės. 
Kruopščiai ištylime naktį, 
palinkę virš lovos pamiršto miegančio žmonių vaiko, 
savo blakstienomis siekiančio mano kelius, 
kuriuose vyšnios pražysta, joms prisilietus. 

Pabūkim indigo vaikais, 
ciferblatuose laumžirgių kvapą išpylusiais 
ir sugėrusiais nakties prakaitą 
į delnus.

Mėlyna mėlyna 
aura mūsų