Užtenka mums rudens bedalių ūkanų,
klajokliai paukščiai neša, neša ant sparnų
gal ilgesio, gal netekties vakares nuotaikas, -
jau metas susiliet su besidraikstančiais šešėliais,
prisipažint, kad esam laiko dvelksmas rudenio širdy.

Aš vis galvoju apie krentančias rasas rugpjūčio,
raudonus žiedlapius linguojančių bijūnų,
naktis atvės, ir paryčiais išeisim tyliai
sutikt saulėtekį dangaus bedugnėj jūroje,
išsaugot tai, ko niekad neturėjom savyje. 

Rudens gimtis prasideda rugpjūty,
ak, tie peizažai, sugeriantys skausmą liūdesio,
ant skruosto - šaltas pabučiavimas lietingo vėjo,
bevardės vietos liks įamžintos prisiminimų rėmuos,
ir mūsų sapnuose atmerks akis žvaigždė tikėjimo.