Klevai ištryško fejerverkais
Į spalio dangų anava.
Ruduo sugriovė seną tvarką –
Neįdomi žalia spalva!
 
Jis viską sujaukė, ištaršė
Ir pats nesiruošia tvarkyt,
Vaidina kiemsargį užmaršų
Ir taip, brolau, kasryt, kasryt.
 
Visi spalvoti lapai gražūs,
Lietus juos smaigsto prie takų,
O saulės spindulėlio dažas
Išdžiausto ašaras rūkų.
 
Stebiu kaip vienišas paukščiukas
Lesioja uogas nuo šakos,
Erškėtrožėj prieš saulę supas,
Pašiaušęs plunksnas užgiedos.           
 
Įsiklausykit ir pamiršit,
Kad gelia sąnarius visus.
Ruduo „šienauja“ miško viržius,
O sielą saldina – medus.