Priemiesčio parke,spengenti tyla stovėjo
Anstyvą rytmeti,vėlyvojo rudens
Nukrito šiukšlė,paridenta vėjo
Ir nieks iki pavasario vargšelės nepakels

Mažytės šiukšlės,šiukšlina širdis skaudėjo
Tarytum būtu prislėgta sunkaus akmens
Šiukšlytė vylėsi,vis laukė ir tikėjos
Kad bent iki šiukšliadėžės,kasnors ją paridens

Pro šalį daug žmonių ir mėnesių praėjo
Daug nutekėjo drumzlino vandens
Tačiau kitiem šiukšlytės skausmas nerupėjo
-Taip ir gulėjo vieniša, nuo pat rudens

Giedrą pvasarį,kada vyšnia žydėjo
Gatvės išsivadavo iš vandens
Pakilo šiukšlė ,palytėta šilto vėjo
Į aukštą dangų, atsiplėšus nuo akmens

Išvydęs tai dangus,juoktis pradėjo
Iš paiko vėjo,debesų piemens
Ir netgi tie,kur jos prieštai nepastebėjo
Net jie suprato-Šiukšlė išgyvens...